Universitetinė sielovada II: Akademinės sielovados gairės Europoje
 
 

Kun. doc. dr. Arvydas RAMONAS
Nacionalinis delegatas universitetinei sielovadai
Klaipėdos universitetas

 
Universitetinė sielovada II: Akademinės sielovados gairės Europoje
 
Didžiulis Bažnyčios dėmesys yra ir bus skiriamas Europos Sąjungos plėtrai, apimančiai taip pat ir universitetinę plotmę. Kuriant bendrą europinę aukštojo mokslo erdvę atitinkamai plėtojasi ir universitetinė sielovada. Jos veikla koordinuojama tarpvalstybiniu lygiu. Akademinės pastoracijos kūrimo tikslas yra stiprinti Krikščionybės buvimą universitetuose, organizuotai dalijantis kitų šalių patirtimi šioje srityje. Ieškoma naujų sielovados formų vadinamai „kultūros pastoracijai“ plėtoti. Šiandieniniai aukštojo mokslo tikslai yra siekti integruoti humanizmą ir mokslą, tikėjimą ir kultūrą, sąžinę ir pažinimą, humanitarinius ir technologinius mokslus, susieti mokslinę abstrakciją ir sintezę žmogaus visapusiško išsilavinimo dėlei. Tokie tikslai lengviau leis kryptingai sujungti asmeninį gyvenimą su studijomis ir profesija. Jau Vatikano II Susirinkimas pastebi, kad katalikiškų universitetų tikslas – pasiekti, kad įsitvirtintų krikščioniškoji mintis, kuri taptų visuomenine, tęstine ir universalia, kuri skatintų aukštesnę kultūrą ir atitinkamai formuotų studentus, kad jie taptų žmonėmis, iškiliais savo žiniomis, pasirengimu atlikti atsakingas pareigas visuomenėje ir liudyti savo tikėjimą pasauliui (plg. Gravissimum educationis nr. 10).
 
Žmogus turi būti tiek Bažnyčios, tiek universitetų dėmesio centre su savo dvasinėmis, moralinėmis ir materialinėmis vertybėmis. Tokių vertybių nebuvimo faktą patvirtino dar nesena dviejų pasaulinių karų istorija, nacizmas ir komunizmas, todėl ir politinė Europos Sąjunga visų pirma turi būti vertybių sąjunga - solidarumo, išminties, religinės laisvės ir asmens pagarbos garantas. Universitetas turi galias pritraukti dar nepažįstamus pasaulius ir realybes (pvz. produkciją), kad juos ištyrinėtų, įvertintų ir pateiktų visuomenei ne fragmentišką, bet vientisą ateities viziją. Bažnyčia gali padėti mokslui, pažinimui ir naujoms mintims paprasčiau dialoguoti su kitomis kultūromis, lengviau nugalėti iškylančius barjerus. Galima drąsiai (ir su ironija) teigti, kad Bažnyčia tebėra viena iš tų Europos mažumos instancijų, kuri dar tebetiki universitetais, nes universitetinėse studijose slypi valstybės, visuomenės ir Bažnyčios ateitis.
 
Apie akademinės sielovados pastoracijos svarbą užsimena popiežius Jonas Paulius II adhortacijoje Bažnyčia Europoje: „įsitikinęs akademinių institucijų svarba, prašau, kad įvairiose vietinėse Bažnyčiose būtų vedama atitinkama universitetinė pastoracija“ - pastebi popiežius.
  
Kokie yra universitetinės kultūros prioritetai šiandieninėje Europoje? Atsakant į šį klausimą būtina išvardinti šiuos požymius:
 
  •   Kuriant bendrą akademinę erdvę, sugebėjimas būti kartu - skirtingų valstybių, kultūrų, kalbų, mentalitetų, politinių ir religinių įsitikinimų žmonėms.
     
  •   Dabartinė Europa yra post-ideologinė, tad iš naujo bandoma surasti atsakymus į amžinuosius transcendentinius klausimus apie Dievą, pasaulį ir žmogų, apie amžinąsias vertybes bei gyvenimo prasmę.
     
  •   Pastarieji du klausimai šiandien yra sprendžiami per daug fragmentiškai, nepakankamai.
     
     
    Kur slypi akademinės sielovados esmė? Krikščionybė dabarties situacijoje yra pajėgi įsiklausyti ir išgirsti fragmentiškumą ir žino atsakymus į šiuos iššūkius. Krikščionybė nebijo jokios kultūros. Galima kelti retorinį klausimą: kas nutiktų, jei staiga suvoktume, kad naujoji Europa nebeturi krikščioniškų ištakų? Jeigu ir būtu suprasta, kad „Dievas mirė“ kaip skelbė F. Nyčė, reiktų skelbti Kristų iš naujo. Dar daugiau – šiandien, XXI amžiuje, nebėra keliamas klausimas, ar Dievas mirė, bet - vis labiau suvokiama, kad ne Dievas, o žmogus be Jo mirė. Norint autentiškai „surasti“ vėl iš naujo žmogų, būtina iš naujo surasti Dievą. Tik Viešpaties perspektyvoje iš naujo yra tinkamai įvertinamas ir pats asmuo bei jo likimas. Kristus kviečia žmogų išeiti iš paslapties ir atpažinti save Dievuje. Paslaptis neneigia racionalumo, bet priešingai - iškelią jį į dar didesnes aukštumas.
     
    Kuriant bendrauniversitetinę europinę erdvę dažnai iškyla tiesos ir meilės santykio problema: ar turime sakyti tiesą apie pasaulį ir žmogų, ar verčiau mylėti? Bet kokiomis priemonėmis ginti savo identitetą, savas tiesas ar kalbėtis, dialoguoti, sėsti prie apskrito stalo? Ir čia Krikščionybė skelbia, kad tiesa sutampa su meile, identitetas yra svarbu, tačiau jis neturi būti priešingas dialogui. Taigi kuriant bendrą europinę universitetinę erdvę, ryškėja ir akademinės sielovados gairės:
     
  •   Universitetinė sielovada, dabar skelbianti Evangeliją, yra ant  „naujos bangos“. Kiekvienas universitetas privalėtų turėti koplyčią, kaip Evangelijos tiesos „inervacijos“ centrą.
     
  •   Evangelija yra skirta visiems, nepaisant anksčiau minėtų valstybinių, kultūrinių, politinių ar kalbinių skirtumų ir įsitikinimų. Universitetinė sielovada neturi likti izoliuota nuo vietinės Bažnyčios realijų: vyskupijos ir parapijos, nes kitaip liktų izoliuota ir nepajėgi perteikti visuotinės Katalikų Bažnyčios mokymo.
     
  •   Turi būti pabrėžiamas ekumenizmas ir tarpreliginis dialogas. (Pavyzdžiui, po „rugsėjo 11“ visas pasaulis buvo nustebęs ir klausė - kas tai yra Islamas? O ir paskutiniųjų dienų įvykiai dėl Mahometo karikatūrų sukėlė didelę musulmonų pasaulio kritikos bangą). Taigi ramus, akademiškas dialogas labiausiai įmanomas būtent universitetinėje terpėje. Bendradarbiavimas tarp universiteto ir Bažnyčios turi būti ekumeninis: tarp katalikų, ortodoksų ir protestantų. Krikščionys turi surasti bendrą kalbą ne tik su tikinčiaisiais, bet ir su laisvamaniais.
     
  •   Universitetinė sielovada sudaro kultūros evangelizacijos ir pastoracijos esminę dalį, kurios tikslas yrabendras Bažnyčios įnašas į žmonių išprusimą, jų kultūros kėlimą, pradedant nuo paprasčiausių kasdieninių dalykų. Bažnyčiai rūpi ugdyti ne tik daug žinančias, bet ir mąstančias asmenybes. Studentas turėtų išmokti universitete kritiškai mąstyti pats, nebūti „sugeriama kempine“, gyvenime siurbiančia į save viską, ką siūlo mass media.
     
  •   Universitetinė pastoracija, o plačiau kalbant - kultūros pastoracija, leidžia įžvelgti, kad visų mūsų bendras pašaukimas naujojoje Europos Sąjungoje yra ne tautinis, politinis ar ekonominis, o visų pirma kultūrinis.
     
  •   Universitetinės sielovados prioritetai turėtų būti ne tik studentai, bet ir dėstytojai, nes jie yra tikrieji universitetų „gyventojai“ – studentai ateina ir išeina, o dėstytojai pasilieka. Pastovus dėstytojų kontingentas universitetinėse struktūrose leidžia daryti prielaidas apie „permanentinę universitetinę sielovadą“. Tad prie evangelizacijos darbo vaisingai gali prisidėti ir tikintys docentai bei profesoriai. Būtent jie turėtų formuoti tikrus profesionalus, tyrinėtojus, kultūros žmones, socialinio, kultūrinio, politinio ir ekonominio gyvenimo būsimus vedlius.
     
  •   Rūpintis studentų sielovada bei jų krikščionišku išprusimu yra gyvybiškai aktualu pačiai Bažnyčiai, nes daugelis studentų baigę universitetus visuomenėje užima vadovaujančius postus, tokiu būdu Bažnyčia pasiekia paprastai „nepasiekiamus“ žmones.
     
  •   Dažnai universitetuose subręsta pašaukimas į kunigystę ar vienuolystę, o tai irgi svarbu Krikščionybės sklaidai.
     
  •   Vietinėse bažnyčiose vyskupai turėtų atkreipti dėmesį į akademinės sielovados gradaciją, t.y. turi būti skiriama mokyklinė ir universitetinė sielovada. Jeigu yra šioje srityje tęstinumas, tai moksleiviams, įstojusiems į universitetus lengviau plėtoti įgytas religines žinias ir patirtį jau aukštesnėje pakopoje. Jeigu bus tęstinumas tarp mokyklos ir universiteto kapelionų darbo, tai ir pati akademinė sielovada išvengs fragmentiškumo, bus labiau logiška ir organiška. Būtina ieškoti atsakymo, ką gali universitetinė sielovada pasiūlyti normaliai ordinarinei sielovadai, kokios galimos abipusės pasidalijimo patirtimi galimybės. Tikėtina, kad universitetai, prabylantys į žmogų iš mokslo perspektyvų, padės pakrikštytajam vėl iš naujo surasti Kristų. Tokiu būdu universitetas gali tapti atsivertimo vieta ar netgi įkrikščioninimo/įvesdinimo sakramentų (Krikšto, Eucharistijos ir Sutvirtinimo) suteikimo galimybė.
      
    Šiandien universitetų ir Bažnyčios santykiuose būtina įžvelgti tiek Kristaus Nukryžiuotojo figūrą, kaip ženklą, kad praeityje būta nesusipratimų ir dramatiškų momentų, tiek – Kristaus Prisikėlusiojo veidą, kad su viltimi žvelgtume į prieš mūsų akis besiskleidžiančią naują realybę. Tokia sielovada turėtų būti ir misionieriško pobūdžio. Būti krikščionimi ir tikinčiu Lietuvoje, Rumunijoje ar Bulgarijoje nėra tas pats, kas Portugalijoje, Ispanijoje ar Italijoje. Bažnyčiai rytų Europoje yra aktualu išeiti iš katakombų, iš naujo formuoti religijos ir kultūros, tikėjimo ir proto naują santykį. Sovietizacijos melas sukėlė neigiamų padarinių tų kraštų žmonių sąmonėje.
     
    Popiežius Jonas Paulius II, jau minėtame apaštaliniame paraginime Bažnyčia Europoje, pabrėžia: „Europai yra būtina religinė dimensija. Kad ji būtų nauja, analogiškai kaip Apokalipsės „naujasis miestas“ (Apr 21, 2), turi leistis būti pasiekiama Dievo. Viltis sukurti pasaulį daugiau teisingesnį, daugiau vertą žmogaus, negali ignoruoti tiesos, kad tokios pastangos būtų bergždžios be dieviško palytėjimo, nes „veltui dirbtų miesto statytojai, jei Dievas jo nesaugotų“ (Ps 127, 1)“.
     

    Bus daugiau

     
    		•   
     
       
    Apie naujienų grupes 
    		 
         
    © 1998-2002, 2003-2005, 2006-2020 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt